Albanai

Straipsnis is Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Albanai
Gyventoju skaicius	~8 mln.
Populiacija salyse	Albanija: ~3 000 000 Kosovas: 1 804 000 Italija: 700 000 Siaures Makedonija: 500 000 Turkija: 500 000 Vokietija: 320 000 Graikija: 274 000
Kalba (-os)	albanu
Religijos	musulmonai sunitai, krikscionys staciatikiai, ateistai
Giminingos etnines grupes	ilyrai

Albanai (alb. Shqiptaret) - Europos tauta, turinti albanu kultura ir snekanti albanu kalba. Etninei grupei priklauso apie 8,5 mln. gyventoju. Daugiausiai albanu gyvena Albanijoje ir Kosove. Taip pat yra dideles albanu diasporos Turkijoje, Siaures Makedonijoje, Graikijoje, Italijoje ir kt.

Albanu savivardis yra shqipetaret ([skipetaret]), kurio kilme neaiski. Gustav Meyer kildina si termina is vaiksmazodzio shqipoj (,,kalbeti aiskiai"), shqiptoj (,,istarti"). Sis veiksmazodis galejo apibudinti zmones, kalbancius sau suprantama kalba. Maximilian Lambertz kildina termina is daiktavardzio shqipe, shqiponje (,,erelis"), kuris galejo buti senoves albanu totemas. Erelio simbolis naudojamas ir albanu veliavoje. Maziau paplitusios arba galutinai paneigtos teorijos kildina savivardi is Dristo gimines pavadinimo (Ludwig Thalloczy ir kt.); Dardanijos provincijos centro Skopjes (alb. Shkupi) (Petar Scopi); ar anglisko zodzio shipping (,,transportuoti laivais"). Savivardis shqipetaret yra vartojamas ivardinti albanus slavu kalbose kaip siptar (Shiptar), taciau laikomas zeminanciu.

Daugumoje pasaulio kalbu, kaip ir lietuviu, albanai vadinami egzonimu, kurio istakos yra II a. pr. m. e. Tuo metu antikiniuose saltiniuose (Ptolemejaus) pamineta ilyru gentis albanoi (gr. Albanoi), gyvenusi dab. Albanijos teritorijoje. Taciau nera nustatyta, ar yra koks nors testinumas tarp antikiniu ir dabartiniu albanu. Kitas galimas albanu etnonimo kilmes variantas yra is to paties laikotarpio Polibijaus minima Ilyrijos sala Arbon (gr. Arbon).

Abu antikiniai pavadinimai buvo naudojami ivardinti daliai Albanijos ir albanu viduramziais. Pirma karta albanai (kaip albanoi ir arbanitai) minimi 1079-1080 m. Bizantijos istoriko Michael Attaliates ,,Istorijoje". Gali buti, kad ankstyviausias viduramziu albanu paminejimas yra is XI a. pradzios, Bulgaru imperijos sarase, kuriame minimos 72 pasaulio tautos, grupuojamos i tris religines kategorijas. Tarp ,,netikru krikscioniu" minimi alemanai, frankai, madjarai, indai, jakobitai, armenai, saksai, lechai (lenkai), arbanasiai (albanai), kroatai, hiziai ir germanai.

Arbanono kunigaikstyste buvo vadinama 1190-1255 m. egzistavusi autonomiska valstybele Bizantijos sudetyje su sostine Krujes mieste. Velesniuose Bizantijos ir Vakaru saltiniuose albanams buvo taikomi egzonimai Arvanite, Arber, Arbereshe, kurie vis laikomi dabartinio etnonimo pirmtakais. Osmanu imperija, 1385 prijungusi albanu gyvenamas zemes, ikure administracini vieneta Arvanido sandzaka (turk. sancak-i Arvanid), kuris vakaru kalbose imtas vadinti Albanijos sandzaku.

Albanu kilme yra bene labiausiai diskutuojama tarp visu Europos tautu, kadangi islike labai mazai rasytiniu saltiniu is senoves laiku, o ju kalba pati savaime sudaro atskira grupe tarp kitu indoeuropieciu kalbu. Todel egzistuoja keletas kilmes hipoteziu, kuriu ne viena nera iki galo patvirtinta.

• Ilyru kilmes hipoteze teigia, kad albanai yra tiesioginiai vietos gyventoju ilyru palikuonys, like po to, kai kiti ilyrai buvo helenizuoti ir slavizuoti. Ilyru kalbos saltiniu nera daug, todel lingvistiskai pagristi ilyru ir albanu rysius neimanoma. Tiesa, daug ilyrisku vietovardziu turi sasaju su albanu kalba, o graiku ir lotynu kalbu skoliniai albanu kalboje datuojami ikikrikscioniskais laikais, kas reiskia, jog albanu kalba tuo metu turejo kontaktuoti su siomis kalbomis dar pries krikscioniskaja era. Be to, nera jokiu istoriniu pagrindimu, kad i Albanijos teritorija viduramziais butu vykusi kokia nors migracija.
• Traku/daku kilmes hipoteze teigia, kad viduramziu laikotarpiu i Albanijos teritorija migravo traku arba daku gentys, kurios asimiliavo senuosius ilyrus. Si hipoteze grindziama pvz., tuo, kad lotynu kalbos skoliniai albanu kalboje labai panasus i skolinius rumunu kalboje.
• Yra ir kitos teorijos, siuo metu laikomos nepagristomis. Viduramziu laikotarpio Italijos kilmes hipoteze, kuria isvyste Bizantijos istorikas Laonikos Chalkokondyles (c. 1423-1490), teigia, kad albanu proteviai migravo laivais i is pietines Italijos. Kaukazo kilmes hipoteze siejo Kaukazo albanus su dabartiniais albanais, laikydami juos pastaruju proteviais. Pelasgines kilmes hipoteze laike albanus seniausiu Balkanu gyventoju pelasgu tiesioginiais palikuonimis.

Pagrindinis straipsnis - Albanijos istorija.

Albanu etnogenezes laikais Albanija beveik be pertrauku buvo valdoma Bizantijos, nuo IX a. pradzios kaip Dirachiumo tema. Nors pajuris ir ypac Dirachiumo uostas buvo smarkiai helenizuoti, atokios kalnuotos krasto gilumos vietoves buvo mazai kontroliuojamos, ir cia formavosi atskiri albanu subetnosai. Kai kurie ju kalnuose sukure Bizantijai pavaldzias kunigaikstystes, tokias kaip Arbanono kunigaikstyste XII-XIII a. Bizantijos valdymo laikais albanus veike krikscioniska kultura, taciau salis buvo kulturiskai pasidalinusi: pietiniai albanai labiau tapatinosi su Bizantijos kulturine itaka, ir tarp ju buvo populiaresne ortodoksine krikscionybe, o siauriniai albanai del kulturinio poveikio is Italijos, labiau buvo linke priimti vakaru krikscionybe, t. y. katalikybe. 1272 m. albanu teritorijos perejo i rankas Sicilijos karalystei, kuri cia suformavo sau pavaldzia Albanijos karalyste (lot. Regnum Albaniae). Nuo XIV a. del Bizantijos ir Sicilijos nusilpimo Albanijos teritorijoje trumpam atsirado politinis vakuumas. Laikinai atiteko Serbijos imperijai, taciau si nesukure stiprios centralizuotos sistemos. Todel cia XIV a. viduryje albanai suformavo daug smulkiu kunigaikstysciu, kuriu dauguma 1444 m. trumpai apjunge Lezo lyga, vadovaujama Skanderbego. Sis laikotarpis albanu laikomas nacionalinio atgimimo laikotarpiu. Jo metu albanai ne tik sukure savo valstybinguma, bet ir sparciai migravo i pietus (Graikija), vakarus (Italija) bei siaure (Kosova ir Serbija), taip praplesdami savo areala ir suformuodami reiksmingas diasporas. Siems albanu migrantams netgi pavyko sukurti savo valstybeles Epyre.

XV a. albanu teritorijos atiteko Osmanu imperijai, kuri platino islama. Albanai buvo viena is nedaugelio imperijos krikscionisku etniniu grupiu, kurios ilgainiui pereme Islama. Sis faktorius juos paverte viena is privilegijuotu imperijos tautu. Labai nemaza albanu dalis issikovojo svarbias pozicijas daugiatauteje imperijoje. Tarp ju buvo viziriai, pasos ir kiti zymus visuomenes veikejai. Ivairios privilegijos sukure dideles albanu diasporas visoje imperijos teritorijoje, ir leido isplesti savo gyvenama areala. Butent Osmanu laikais albanai galutinai isitvirtino Kosove, vakaru Makedonijoje, siaures vakaru Graikijoje, apsigyvendami istustejusiose teritorijose is ten migruojant slavams krikscionims. Taip susiformavo etnine, arba Didzioji Albanija.

Nepaisant to, kad islamas ilgainiui tapo vyraujancia albanu religija, krikscioniskoji kultura ju tarpe vystesi ir Osmanu imperijos laikotarpiu. Jau XVI a. kataliku vyskupas Gjon Buzuku isleido pirmaja spausdinta knyga albanu kalba lotyniskais rasmenimis. Per visa XVI-XVIII a. buvo leidziama albaniska krikscioniska literatura. Paraleliai veike ir graikiska mokykla Voskopojoje, kurios atstovai rase graikiskai. Nuo XVIII a. sustiprejo musulmoniska mokykla, kurios atstovai rase albanu kalba, bet arabiskais rasmenimis, ir naudojo daug skoliniu is arabu bei persu kalbu.

XIX a. albanu nacionalinis atgimimas buvo gerokai menkesnis nei tarp kitu Balkanu tautu. Budami musulmonai, jie maziausiai sieke atsiskirti nuo Osmanu imperijos ir nedalyvavo Balkanu tautu issivadavimo kovoje. Be to, jie niekada istoriskai nebuvo tureje savo vieningos valstybes, kuri butu skatinusi tautinio issivadavimo idejas. Ju konsolidacija paskatino tik gresme, kad aplinkines tautos pasidalins albanu zemes tarp saves. Tuometiniai albanu nacionalistai siule sukurti valstybe, suvienijant visas albanu zemes (vadinamoji Prizreno lyga), o aplinkines slavu (serbu) ir graiku tautos, besiremdamos istorinemis teritorijomis, sieke jas pasidalinti.

1912 m. sukurta pirmoji albanu nacionaline valstybe, Albanijos kunigaikstyste, buvo savotiskas kompromisas: ji apjunge dauguma albanu zemiu, taciau nemaza ju dali uzvalde Serbijos karalyste ir Graikijos karalyste. Siose teritorijose musulmonai albanai buvo neretai diskriminuojami, verciami migruoti i Albanija. Jie tapo zinomi kaip muhadzeriai (alb. muhaxher). Albanija taip pat sieke prisijungti kitoms salims atitekusias albaniskas teritorijas, pirmiausia Kosovo regiona, kas jai trumpai pavyko 1941-45 m., per II pasaulini kara su fasistines Italijos pagalba.

Netgi pacioje Albanijoje etninis susiskaldymas labai trukde kurti vieninga albaniska tapatybe. Ji galutinai susiformavo tik po II pasaulinio karo, Socialistineje Albanijoje. Tuo metu Serbijos (Jugoslavijos) dauguma albanu irgi gavo tam tikra autonomija. Po 1990 m. Serbijos albanai pradejo issivadavimo kova, kuri peraugo i kruvina kara. XXI a. pradzioje jie galiausiai sukure savo atskira valstybe - Kosovo Respublika.

Pagrindine albanu gyvenama teritorija (vadinamoji Didzioji Albanija, ar Etnine Albanija alb. Shqiperia Etnike) apima ne tik dabartines Albanijos teritorijas, bet taip pat beveik visa Kosova, siaures vakaru Makedonija, pasienio teritorijas Juodkalnijoje, Graikijoje ir Serbijoje. Sioje teritorijoje gyvenantys albanai dalinami i tradicinius subetnosus, kuriu yra isskiriamos dvi pagrindines grupes - ghegai (siaureje) ir toskai (pietuose). Skiriamoji riba tarp ju eina pieciau Duresio. Bendrine kalba remiasi tosku tarme.

Siuo metu albanai sudaro dauguma dviejose Europos valstybese - Albanijoje ir Kosove. Makedonijoje jie sudaro 20 proc. gyventoju, kur albanu kalba yra oficiali regionine kalba. Ilga laika siaures vakaru Graikija (Tesprotijos nomas) buvo gausiai gyvenama albanu, kur yra ju tradicinis kulturinis regionas Camerija, taciau po II pasaulinio karo dauguma ju buvo isvyti is Graikijos i Albanija.

Albanams budingos ir gausios diasporos, kurios formavosi tiek istoriskai, tiek musu dienomis. Diaspora sudaro apie puse visos albanu populiacijos. Istorines diasporos formavosi nuo XIV a. ir ypac suintensyvejo Osmanu imperijos laikotarpiu, kuomet albanai, privilegijuota etnine grupe, plito po visa imperijos teritorija. Tarp tokiu diasporu yra Graikijos albanai, kur jie sudaro atskira etnine grupe - arvanitus ir gyvena siaures rytu Peloponese. Jie naudoja atskira albanu kalbos tarme (kuri del politiniu priezasciu laikoma atskira kalba). Arvanitams giminingi yra arberesai - istorine albanu diaspora Italijoje, arbanasiai - istorine diaspora Kroatijoje ir kt. Dideles albanu diasporos is Osmanu laiku (vadinamieji arnautai) likusios Turkijoje, Egipte ir kituose musulmonu krastuose.

Albanu diaspora didejo ir XX a., ypac is regionu, kurie buvo valdomi ne Albanijos. Budami musulmonais, jie neretai rinkosi migruoti i Turkija, kurioje albanu imigrantu skaicius skirtingais duomenimis svyruoja tarp 150 000 ir 500 000. Migracijos dar labiau suintensyvejo po 1990 m., daugiausia del sunkiu ekonominiu salygu Albanijoje, taip pat del Kosovo karo Jugoslavijoje. Paskaiciuota, kad apie 800 000 zmoniu sudaro Kosovo albanu (kosovaru) diaspora^[1]. Didziausios naujuju albanu emigrantu diasporos yra Graikijoje (443 550, be arvanitu), Italijoje (438 000, be arberesu), Vokietijoje (320 000), Sveicarijoje (200 000), JAV (193 813).

Pagrindinis straipsnis - Albanu kultura.

Del palyginus velyvo krikscionybes isigalejimo, albanu tarpe yra islike gausus folkloras, siekiantis pagonybes laikus, kuriame atsispindi paleo-balkanines tradicijos. Jame ryskus vietiniai, graikiski ir romeniski siuzetai, veikia pasakiskos butybes. Nemazai senuju mitu yra issaugoti Albanu epineje poezijoje, sudarancioje tam tikra epiniu pasakojimu cikla.

Iki XI a. albanai prieme krikscionybe. Kadangi juos veike Bizantijos kulturine itaka, dauguma ju buvo ortodoksai, taciau del Sicilijos ir Venecijos kulturines itakos nemazai gyventoju prieme ir katalikybe. Po Osmanu uzkariavimo albanai palaipsniui prieme islama. Taciau jo sklaida buvo pakankamai leta, ir tik XVIII a. albanu musulmonu skaicius virsijo albanu krikscioniu skaiciu. Tiesa, dalis istoriniu albanu diasporu (arvanitai, arberesai) issaugojo krikscionybe.

Per XX a., tiek Albanijos kunigaikstysteje, tiek karalysteje, tiek socialistineje Albanijoje buvo siekiama isgyvendinti visas religijas, ir linkstama atgaivinti ikikrikscioniskus paprocius bei tikejimus. Po II pasaulinio karo Albanija tapo pirmaja pasaulio ateistine valstybe. 1992 m. salyje atgaivinta religine laisve.

Siuo metu Albanijoje vyrauja musulmonai (58,79%), taciau net 16,99% gyventoju ispazista krikscionybe (puse ju - katalikai). Likusioji gyventoju dalis arba nepateike atsakymo del savo religines priklausomybes, arba laiko save ateistais^[2]. Albanija yra laikoma viena nereligingiausiu valstybiu pasaulyje ^[3] Kosove, tuo tarpu, vyrauja musulmonai, kurie sudaro net 95,60% salies populiacijos.

Tradicine albano vyro apranga yra svarkas xhaqete, aptemptos kelnes Corape, suverziamos tipiska austa juosta brez. Neretai, kaip ir kitur Balkanuose, buvo devimi vyru sijonai, fustanelos. Tradiciskai albanu vyrai avi riestas kurpes opingat. Siauriniai albanai turi tipiskas prie galvos prigludusias skrybeles qeleshe, o pietiniai albanai - aukstas vilnones skrybeles qylafe. Tradicine moteru suknele yra vadinama xhubleta. Del istorines izoliacijos albanu tarpe yra didele drabuziu ivairove ir priskaiciuojama daugiau nei 200 tradicines aprangos variaciju.

Albanijoje turtinga tradicines muzikos kultura, kuri irgi ivairuoja. Tik albanams budingas dvistygis ciftelis, vienastyge lahuta, taciau naudojami ir kiti visuose Balkanuose paplite instrumentai: birbyne (surlja), daire, dudmaisis (gajde), bugnas (lodra), sargija (Callgi), tamburinas (defi) ir kt. Ghegams budinga herojine muzika, pasakojamieji, epiniai siuzetai. Toskai daugiau kuria lengvesne muzika apie meile, darba. Pietineje Albanijoje budingas izopolifoninis dainavimas, kuris (kaip ir lietuviskos sutartines) pripazintas nematerialiu pasaulio kulturos paveldu.

Z * A * R Europos tautos Romanai Arumunai * Galisai * Friulai * Italai * Ispanai * Katalonai * Korsikieciai * Ladynai * Megleno-rumunai * Moldavai * Portugalai * Prancuzai * Romansiai * Rumunai * Valonai Germanai ir keltai Airiai * Anglai * Austrai * Bretonai * Danai * Farerieciai * Flamandai * Fryzai * Islandai * Kornai * Liuksemburgieciai * Menieciai * Norvegai * Olandai * Skotai * Svedai * Valai * Vokieciai Slavai Baltarusiai * Bosniai * Bulgarai * Cekai * Goranai * Jugoslavai * Juodkalnieciai * Karpatu slavai (Huculai * Lemkai * Boikai * Pokutianai * Opolianai * Rusinai) * Kroatai * Lenkai (Kasubai * Mazovai * Mozurai * Kurpiai * Guraliai * Silezieciai) * Makedonai * Moravai * Muslimanai * Pomakai * Rusai * Serbai * Slovenai * Slovakai * Sorbai * Torbesai * Ukrainieciai Kiti indoeuropieciai Albanai * Graikai * Latviai * Lietuviai Ne indoeuropieciai Baskai * Estai * Gagauzai * Karaimai * Karelai * Lyviai * Maltieciai * Samiai * Setai * Suomiai * Totoriai * Graikijos turkai * Vengrai Svarbiausios diasporos Afroeuropieciai * Arabai * Armenai * Bengalai * Brazilai * Cigonai * Cilieciai * Filipinieciai * Indai * Japonai * Kinai * Korejieciai * Kurdai * Pakistanieciai * Pustunai * Somalieciai * Turkai * Vietnamieciai * Zydai (Askenaziai * Sefardai * Litvakai * Italijos * Romaniotai) Paryskintos tautos, sudarancios dauguma bent vienoje Europos valstybeje

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Albanai&oldid=6354612"

Kategorijos:

• Savaites straipsniai
• Europos tautos
• Indoeuropieciai

Paslepta kategorija:

• Webarchive sablono Wayback nuorodos